Kitabı oxu: «Verpelė»
Netoli karčiamos buvo Lukšienės daržas. Šinkoriui1 Vienakiui, visiems žinomam sukčiui, seniai jau gėlė dantį2 ant to daržo: jis taikėsi kaip nors jį įgriebti. Jau ar ne dvidešimts sykių bandė derėti tą daržą, bet senutė nė šnekėti neduoda.
Aš čia gimus, čia augus čia, sako, ir mirsiu.
Šinkorius da kartą eisiąs kalbinti senutę. Ateina jis pas ją. Randa pas duris beskutančią bulves. Senutė šešiasdešimties metų susimetus jau į kuprą, visa sudžiūvus, vienok dyka da nebūna, triūso kaip ir jauna merga. Vienakis pagarbinęs, atsisėdo šalia ant suolelio.
– Na kaip, močiute, tavo sveikatele; ar vis dar po senovei sveika gyva?
– Tai da vis Dievas laiko. O kas pas tave gero girdėti?
– Tai, ogi ką: ne šio, ne to; ak, žinai, kaip šinkorius!
– Taigi užtai.
Daugiaus nieko senutė nesakė. Šinkorius žiūrėjo, kaip ji skuta bulves. Jos pirštai sudžiūvę, kieti kaip vėžio žirklės. Senutė kaip su replaitems sukabinus bulvę ima iš rečkos, greit varto tarp pirštų, gražiai ją nuvalydama geležte surudijusio peilio. Išknaibius visas akutes ir da kelis sykius pavarčius tarp pirštų, meta bulvę į puodelį su vandeniu. Drąsesnės vištos sėlina prie skutenų, ką krinta čia – jau pas senutes sijoną, ir sugriebusios kokią vieną su laimikiu dumia į patvorį.
Vienakis jautė, kad jis čia kaip ir nereikalingas. Jis turėjo ką sakyti, bet vis da mečiugavo, kraipėsi, pūtėsi, lyg kad kvapą rydams, bet ant galo išdrįso:
– Aš vėl žinotum…
– Ką gi?
– Tai, kaipgi, močiute, su tuo daržu?
– Aš tau seniai sakiau, kad iš to nebus nieko. Aš jo neparduosiu.
– Ne, mat, aš kitaip noriu padaryti. Misliju sau, senai žmonai ir da rūpestis, juk tai…
– Ką mačija3, kas iš tos šnekos.
– Tik tu mamute, klausyk. Na daržą parduosi man o laikysi jį tu pati. Ar ne teisybė?
Senoji išputė akis.
Tik tu žiūrėk. Aš tau kas mėnuo duosiu po rublį. Supranti? Kas mėnuo štai čionai tau pristatau po rublį, ir viskas kaip buvo, taip ir liks: tu sau gyveni, įžiūrai4 daržą ir lieki man nieko nekalta. Imi kas mėnuo pinigus ir daugiau nieko. Ar ne gerai?
